Tai tik amzinai neatsiejami broliai
Mano namai begaliniai laukai
Visada salia nepasiekiami toliai

Juros dugne sudauzytam laive
Miega niekam jau nepriklausantys grobiai
Mano turtai ten kur pauksciu takai
Niekam niekada nepasiekiami lobiai

Kai tik sutems atsinesiu vandens
Paskandinsiu jame savo jauna veida
Ir kai po nakties saule vel patekes
Prisiminsiu kaip ji pries tai nusileido

Siandien yra paskutine diena
Gaila tik dziaugsmu negaliu pasigirti
Mano sode begalybe ziedu
Medziai visada taip atrodo pries mirti